Vintage

Padavimai ir legendos pasakoja apie moteris atsiskyrėles, moteris, žmonių vadinamas šventosiomis, moteris - žiniuones ir užtarėjas, moteris, palaimingai gyvenusias ir palaimingai mirusias. XX amžius padovanojo mums dar vieną legendą apie nuostabią moterį - aiškiaregę ir žiniuonę, troškusią padėti žmonėms, įžvelgusią pačias slapčiausias jų sielos kerteles, apie aklą pranašę Vangelija, mokėjusią mums nematomais kanalais keliauti per žmogaus gyvenimą, jo praeitį, dabartį bei ateitį ir nepaprastai tiksliai viską nupasakoti...
Iš tikrųjų aiškiaregė Vanga (1911-1996) ne legenda, ji realus žmogus ir yra Bulgarijos įžymybė. Jos vardas Vangelija ilgainiui virto Vanga-taip ją šaukdavo namiškiai.
Vanga gimė 1911 m. sausio 31 d. Strumicoje, Jugoslavijoje, smulkių valstiečių šeimoje. Gimė dviem mėnesiais anksčiau, sulipusiais rankų ir kojų pirštais, bet vis dėlto liko gyva ir buvo pavadinta Vangelija - gerų žinių nešėja.
Vangelijai buvo tik treji, kai antrąkart gimdydama mirė jos motina. O ji augo guvi, mėgo bendrauti. Jai labai patikdavo žaisti ligoninę; ji visada būdavo daktare. Tuoj po Pirmojo pasaulinio karo tėvas vėl vedė. Kurį laiką šeima gyveno gan pasiturimai, tačiau netrukus naujoji valdžia atėmė iš tėvo jam priklausiusį žemės sklypelį. Pandė Surčevas, Vangos tėvas, tapo piemeniu. Į namų duris pasibeldė skurdas, iš kurio šeima daugelį metų negalėjo išsikapstyti.
Kartą, būdama 12 metų, Vanga su kitais vaikais lakstė netoli kaimo. Diena buvo darganota, ir vaikai išvydo danguje keistą debesį. „Audra", -dingtelėjo jiems. Bet tai buvo ne audra. Smarkus šaltas vėjas, įnirtingai plėšdamas ką tik išsiskleidusius medžių lapus, gainiodamas ant vieškelio dulkių kamuolius, susisuko į viesulą ir atūžęs iki vaikų pagriebė Vangą. Atsidūrusi šėlstančio viesulo nasruose, ji pajuto, kaip kažkieno delnas palietė jos kaktą, ir... neteko sąmonės. Atsitokėjo jau paslika ant žemės. Skaudėjo galvą ir smėlio pribertas akis.
Vanagą surado lauke, užverstą akmenimis ir šakomis, ir parvedė namo. Vakarop mergaitės akys pritvinko kraujo, o paskui jų rainelė
pabalo.
Gydytojas pasakė, kad regėjimą gali išgelbėti tik skubi operacija. Mergaitė iškentė dvi operacijas, tačiau jos nepadėjo. Vanga apako. Ji puolė į neviltį, meldė Dievą pagalbos, tačiau stebuklas neįvyko.
1925 m. tėvas Vangą išsiuntė į Zemuno aklųjų namus. Čia ji daug ko išmoko: skaityti Brailio raštą, groti pianinu, megzti, virti, tvarkyti namus. Visa tai vėliau jai labai pravertė.
Aklųjų namuose Vanga praleido trejus metus. Ten ją aplankė ir pirmoji meilė. Jos išrinktasis - taip pat aklas tų namų auklėtinis - pasiūlė jai savo ranką. Vanga nesitvėrė džiaugsmu. Tačiau gyvenimas sutvarkė viską savaip. Vangos pamotė mirė gimdydama ketvirtą kūdikį. Vanga turėjo grįžti namo padėti tėvui ruošoje ir auginti vaikus. Ji atsisveikino su
savo pirmąja meile.
Namie Vanga rado baisų skurdą. Brolis Vasilas buvo tik šešerių, Tomė - ketverių, o jauniausioji, Liubka, - dvejų metukų. Akla Vanga tapo jiems motina, užtarėja, namų šeimininke. Vanga greitai ir gražiai mezgė. Tai išgirdusios aplinkinių kaimų moterys ėmė nešti jai vilnas. Už darbą atsilygindavo smulkiais daiktais ar senais drabužiais, kuriuos Vanga išardydavo, o iš siūlų megzdavo rūbelius vaikams. Vanga nemėgo sėdėti be darbo ir niekam iš namiškių neleisdavo tinginiauti. Jų namai, nors ir labai skurdūs, visada buvo švarūs ir tvarkingi.
Tose vietovėse yra įdomus paprotys. Jurginių išvakarėse merginos meta į ąsotį įvairiausius savo daiktus, o kitą dieną iš jų buria likimą. Ąsotį merginos paprastai statydavo Vangos kieme, o Vangai dažnai, galbūt iš gailesčio, pasiūlydavo būti „orakule". Rytą Vanga traukdavo iš ąsočio daiktus ir spėdavo savo draugių likimą. Paprastai visa, ką ji nuspėdavo, pasitvirtindavo. Tai atrodė keista, nes tuomet dar niekas nė neįtarė, kad Vanga turi aiškiaregės dovaną.
Kartą dingo avis iš Vangos tėvo ganomos bandos, ir baisiai nusiminusiam, bijančiam netekti darbo tėvui Vanga pasakė: „Neliūdėk, tavo avis - pas Atanasą iš Monospitovo kaimo". Tėvas nustebo, nes jis nepažinojo tokio žmogaus, juo labiau jo negalėjo pažinoti Vanga. Kai Pandė paklausė dukters, iš kur ji žino, kad avis nuklydo ten, Vanga atsakė, jog taip sapnavusi. Ji dažnai sakydavo, kad sapnuoja įvairius dalykus, ir visi jos sapnai išsipildydavo. Tėvas nuėjo į Vangos nurodytą kaimą ir iš tikrųjų Atanaso kieme rado avį.
Kasdien Vanga su seserimi Liubka eidavo parsinešti vandens iš šulinio, esančio toliau nuo kaimo, laukuose. Kol Liubka pripildavo ąsočius, Vanga prisėsdavo ant akmens ir ilgai taip sėdėdavo tyli, nejudėdama, nekreipdama dėmesio į nieką, kas vyko aplinkui. Kartą Vanga, ištylėjusi ilgiau nei paprastai, prašneko, ramindama išsigandusią sesutę: „Nebijok, nieko baisaus neatsitiko, aš tik kalbėjausi su vienu .žmogumi. Tai buvo raitelis, jis atjojo prie šulinio pagirdyti žirgo. Aš atsiprašiau jį už tave, kad nepasitraukei jam iš- kelio, nes tu jo nematai. Raitelis man kalbėjo: „Matai tą baltais smulkiais žiedeliais žydinčią žolelę prie šulinio? Tai žvaigždžių žolė, ji gelbsti nuo daugelio ligų".
Liubka apsidairiusi pamatė, kad iš tiesų aplink šulinį tos žolelės gausu. Ji dar labiau išsigando: be jų su Vanga, aplinkui nebuvo nė gyvos dvasios, ji nematė jokio raitelio...
1940 m. lapkričio 8 d. Vangos tėvas mirė nuo gangrenos. Vaikai liko visiški našlaičiai. Netrukus po laidotuvių Vangos broliai iškeliavo ieškoti darbo, o Vanga ir Liubka kuriam laikui liko vienos. Baigėsi 1940 metai. 1941-ųjų pradžioje Vanga vėl išvydo raitelį.
„Jis buvo aukštas, rusvaplaukis ir dieviškai gražus, apsirengęs senovės riterio šarvais, kurie blizgėjo mėnulio šviesoje. Jo žirgas švytavo balta uodega ir kasė kanopomis žemę. Raitelis sustabdė žirgą prie Vangos vartų, nušoko nuo jo ir pasuko į tamsų kambarėlį. Jis taip spindėjo, kad viduje pasidarė šviesu kaip dieną. Atsisuko į Vangą ir prašneko tvirtu balsu: „Greitai pasaulis susimaišys ir daug žmonių dings. Tu būsi čia ir pranašausi apie gyvuosius ir mirusiuosius. Nebijok! Aš stovėsiu šalia ir tau sakysiu, ką šnekėti žmonėms!"
Vanga paklausė sesers:
-Liubka, ar matei, kaip iš mūsų kiemo išjojo raitelis?
- Koks raitelis? - nesuprato ta. - Ar žinai, kuri valanda? Turbūt sapnavai?
-Nežinau, gal ir sapnavau. Bet tai labai keistas sapnas.
1941 m. balandžio 6 d. vokiečių kariuomenė peržengė Jugoslavijos sieną. Po kelių dienų kaimynai užsuko į Vangos kiemą pasižiūrėti, kaip seserys laikosi, bet apstulbę sustojo ant slenksčio ir nedrįso užeiti į vidų. Vanga buvo neatpažįstamai pasikeitusi.
„Ji stovėjo mažo kambarėlio kampe, prie uždegtos lempelės ir kalbėjo skambiu, tvirtu ir kategorišku balsu. Atrodė labai silpna, bet dvasiškai pakili ir nepaprastai susijaudinusi. Jos išblukusi, daug kartų taisyta, bet ir vėl per plati suknelė negalėjo paslėpti didžiulės įtampos jos kūne. Iš nereginčių akių dvelkė tuštuma, bet jos veidas buvo toks pasikeitęs ir toks dvasingas, jog atrodė, kad skleidžia šviesą. Vanga vis kalbėjo, kalbėjo. Iš jos lūpų sklido ne jos balsas, kuris stulbinamai tiksliai vardijo vietoves ir įvykius, mobilizuotų vyrų vardus, tuos, kurie sugrįš iš karo, ir tuos, kuriems atsitiks nelaimė... Tai tęsėsi daug dienų, ir beveik visus metus Vanga visiškai nemiegojo. Vangos išvaizda taip stulbino, jog žmonės norėjo klauptis priešais ją ant kelių. Vyrai, kuriems sakė, kad liks gyvi, iš tiesų grįždavo jos nurodytu laiku."
Garsas apie Vangos aiškiaregystę greitai apskriejo apylinkes, ir į jos kiemą ėmė plūsti minios žmonių. Netrukus ji išgarsėjo ir kaip puiki įvairių ligų gydytoja. Gydė daugiausia vaistažolėmis.
Nepaprastai tiksliai Vanga nurodydavo valstiečiams, kur ieškoti nu-klydusio gyvulio, ir tie jį visada surasdavo.
Žmonės Vangą minėjo su pagarbia baime. Į ją kreipdavosi su įvairiausiais klausimais. Ji padėdavo visiems. Taip atsirado legenda apie Vangą. Kai kurie žmonės bijojo jos pranašysčių ir kaltino ją bendravimu su antgamtiniu pasauliu, raganavimu. Kiti tikėjo jos aiškiaregystėmis.
„1942 m. balandžio 8 d.,-pasakoja Liubka,-pas mus atėjo močiutė Tina, mūsų sena bičiulė, kuri pasakė Vangai, kad ją aplankys labai svarbus svečias. Nepaaiškino, kas jis, ir išėjo. Netrukus sugrįžo su vyriškiu, vidutinio ūgio, praplikusiu, su ūsais, pilkų akių, apsivilkusiu pilku švarku ir golfo kelnėmis. Jis paprašė Vangą skirti jam truputį laiko. Paklausiau močiutės Tinos, kas yra tas žmogus. Ji sušnibždėjo, kad tai Bulgarijos caras Borisas III. Labai nustebau, nes man ir į galvą nešovė, kad mūsų skurdžius namelius gali aplankyti caras. O Vanga atsistojo įprastoje vietoje kambario gale ir, dar nespėjus carui prabilti, prašneko labai griežtu balsu: „Auga tavo valstybė, tu labai išplėtei jos valdas, tačiau būk pasiruošęs vėl sulįsti į riešuto kevalą". Ir pakartojo: „Būk pasiruošęs!" Paskui pridūrė: „Nepamiršk datos - rugpjūčio 28-osios!"
Caras daugiau nieko neklausinėjo ir išėjo labai sutrikęs. Jis mirė 1943 m. rugpjūčio 28 d.
1942 metais Jugoslavijos ir Bulgarijos siena buvo atvira, ir pas Vangą ėmė plaukti žmonės iš Petričiaus ir kitų vietų.
Vieną dieną pas ją atėjo kareivis Dimitras Guščerovas. Jo brolį kažkas apvogė ir nužudė. Liko trys našlaičiai vaikai ir serganti žmona. Staiga Vanga išėjo ant slenksčio, pašaukė Dimitrą vardu ir tarė:
-Žinau, ko atėjai. Tu nori, kad pasakyčiau, kas nužudė tavo brolį. Gal po kiek laiko ir pasakysiu, bet turi man pažadėti, kad niekada nekeršysi, nes tai nereikalinga. Tu gyvensi ir būsi žudikų mirties liudininkas.
Dimitras Guščerovas buvo suglumintas to, ką pasakė Vanga. Paskui jis dar kelis kartus buvo atėjęs pas Vangą, ir jie abu kalbėdavosi.
Balandžio 20-ąją Vanga pasakė seseriai, kad Dimitras prašo jos rankos ir kad greitai jos abi išvažiuos gyventi pas jį, į Petričių. Taip ir buvo. 1942 m. gegužės 10 d. Vanga susituokė su Dimitru.
Nelengva buvo jaunai šeimininkei vyro namuose. Jos anyta nepritarė sūnaus pasirinkimui, bet Vanga užgniaužė savy nuoskaudą ir greitai parodė, ką sugeba. Nuo vaikystės ji nebijojo sunkumų ir skurdo. Netrukus namai nušvito švara ir tvarka. Šeima gyveno kaip dauguma to meto žmonių.
Tačiau tai truko neilgai. Žmonės sužinojo, kad Petričiuje apsigyveno aiškiaregė, ir ėmė srautais plūsti prie jos durų. Jie tikėjo, kad Vanga jiems padės, pagydys. Vangos vyras, nors labai ją gerbė, buvo nepaten¬kintas, nes manė, kad ištekėjusi ji turi nutraukti tą veiklą ir tesirūpinti namais bei šeima kaip ir visos kitos moterys.
Tuo metu pradėjo mobilizuoti atsarginius. Dimitrą išsiuntė į Graikiją. Išlydėdama Vanga vyrui pasakė tik tiek: „Saugokis vandens". Iš tikrųjų tie, kurie grįžo gyvi, buvo iškankinti maliarijos ir kepenų ligų, kuriomis susirgo, gerdami tenykštį pelkių vandenį. 1944 metais Dimitras grįžo namo visai paliegęs, iškankintas maliarijos ir neturėjo jėgų dirbti. Jis, pasitaisė tik 1945-aisiais.
O Vangos kieme grūdosi žmonės, ieškodami jos pagalbos.
Štai vienas tų laikų atsitikimas. Moteris mugės metu pametė savo trejų metų dukrelę. Visur jos ieškojo, bet veltui. Motina niekaip negalėjo nusiraminti ir nuėjo apie savo dukrą pasiteirauti Vangos. Ši papasakojo, kad mergytę pavogė čigonai, ir praeis daug metų, kol motina netyčia išgirs apie savo dukrą ir ją suras. Taip ir buvo. Prabėgo 22-eji metai. Vieną 1962-ųjų dieną moteris, važiuodama į Blagojevgradą, Kresnos stotyje išgirdo, kaip dvi moterys kalbėjosi apie netolimame kaime gyvenančią čigonų šeimą, kurios jaunesnioji marti visai nepanaši į čigonę, nes yra rudaplaukė ir mėlynakė. Suvirpėjo moters širdis: ji šitiek metų laukė, kada išsipildys Vangos pranašystė. Nedelsdama nuvyko į tą kaimą, lengvai surado namą ir pamatė rudaplaukę marčią. Pasirodė, nuojauta jos neapgavo. Anyta prisipažino prisimenanti, ką jai pasakojo marčios motina. Iš tikrųjų prieš daugelį metų mergaitę jai atidavė kiti Čigonai, kurie lankėsi netoli Petričiaus esančiame kaime, mugėje. Čigonė mergaitę užaugino ir išleido už vyro. Moteris jau neabejojo, kad prieš ją - dingusi duktė, ir jai pasiūlė vykti į gimtąjį kaimą. Nuvažiavusi „čigonė" prisiminė, jog turėjo broliuką, atpažino kiemą ir namą. Susirinko beveik visas kaimas, susitikimas buvo labai jaudinantis, ir visi verkė.
Karui besibaigiant tuose kraštuose susiformavo partizanų brigada. Vangos brolis Vasilas nutarė tapti partizanu. Tada jam buvo 22-eji. Vanga, išgirdusi tokį brolio sprendimą, prašė jį pasilikti. Ji sakė: „Neik, nužudys tave 23-ejų metų!" Bet brolis nepaklausė ir išėjo.
1944 m. spalio 8 d. Vasilas, išminuotojų grupės vadas, susprogdino tiltą prie Furkos kaimo ir pasislėpė kaime pas draugą. Vokiečiai suėmė visus kaimo žmonės ir uždarė cerkvėje. Kartu buvo suimtas ir Vasilas. Vokiečiai paskelbė, kad jei per valandą kaimo žmonės nepasakys, kur slepiasi sprogdintojas, jie sudegins cerkvę kartu su žmonėmis. Visi žinojo, kad Vasilas susprogdino tiltą, bet tylėjo. Supratęs beviltišką padėtį, Vasi¬las išėjo iš minios ir prisipažino: „Aš susprogdinau!" Jį išvedė į cerkvės kiemą ir žmonių akyse ėmė kankinti. Vokiečiai kišo jam į ausis įkaitintas geležis ir pusiau gyvą sušaudė. Sudarkytą lavoną paliko gulėti ant žemės kaip įspėjimą kaimo žmonėms. Vasilas žuvo spalio 8-ąją. Tą dieną jam
sukako 23-eji...
1947 metais Vangos vyras, pastatęs naują namą, sunkiai susirgo. Jį kankino stiprūs skrandžio skausmai. Bičiulis jam patarė po truputį gerti degtinę. Taip jis įprato gerti, neklausė nei gydytojų, nei žmonos. Vanga nyko nuo sielvarto ir nerimo, o naktimis verkė. Vėliau prasitarė seseriai, kad jos vyrui nėra išsigelbėjimo.
O žmonės su savo rūpesčiais grūdosi jos kieme...
Po 12 metų, 1962-aisiais, Dimitras mirė nuo cirozės ir vandenės. Kai vyrą ištiko agonija, Vanga suklupo prie jo lovos, iš jos nereginčių akių liejosi ašaros, ji kažką šnabždėjo. Po vyro mirties Vanga liovėsi verkusi ir tuoj pat užsnūdo. Miegojo iki pat laidotuvių. Paskui pasakė: „Aš palydėjau jį iki vietos, kuri jam skirta".
Kitą rytą Liubka viską paaiškino žmonėms, susigrūdusiems prie vartų ir net neįtariantiems, kas įvyko, ir paprašė išsiskirstyti. Tai išgirdusi, nekaltų žmonių. Jie buvo augaloti, stiprūs, rengėsi plonais ir blizgančiais kaip folija drabužiais. Tie žmonės buvo labai išsilavinę. Kiekvieną nauja¬gimį jie išmaudydavo per miestą tekėjusios upės auksinguose vandenyse. Miesto vartai buvo papuošti dideliais paauksuotais sparnuotais gyvūnais. Čia, šioje vietoje, stovėjo trys didžiulės šventyklos. Lava, kuri prarijo šį miestą, dabar siunčia mums Šiltus garus, kad galėtume jais gydytis. Tai-nekaltų žuvusių žmonių atodūsiai. Prašau visų - ir ateityje minėkite šią dieną ir pagerbkite visus mirusiuosius visais laikais".
Apie Rupytę Liubka, Vangos sesuo, pasakoja:
„Rupytė, kurioje ji gyveno daugelį metų, ją labai traukė. Vanga sakydavo, jog čia ji girdi balsus, kurie jai pasakoja daugybę dalykų. O ten, kur stovi jos namelis, yra centras, jungiantis dar senovėje buvusias šventyklas".
Vangos sūnėnas Dimitras prisimena:
„Skaičiau, o ir pats manau, kad Rupytėje jau žiloje senovėje būta šventyklų. Vietiniai žmonės ir dabar dar randa daug ritualinės paskirties daiktų nuolaužų, kurios įrodo, kad čia virė turtingas dvasinis gyvenimas. Dar matyti senovės trakų šventyklų laiptai, dar galima surasti ir trakų, ir romėnų "monetų. Šios šventyklos galėjo būti pastatytos ir trakų laikais, ir kitoje-ankstesnėje ar vėlesnėje-epochoje. Čia eidavo daug maldininkų iš tolimų vietų. Jie maudėsi šiltuose mineraliniuose šaltiniuose, prašydami dievus malonės, stebuklų ir sveikatos".
Krasimira Stojanova rašo:
„Šių kraštų seni žmonės dar prisimena savo senelių pasakojimus apie gydomuosius apsiplovimus. Paprastai šį ritualą žmonės atlikdavo po Atsimainymo šventės: iškasdavo smėlyje duobę, kurioje iš karto verždavosi mineralinis vanduo, ir tekant saulei, būtinai tuo metu, imdavo naują kaušelį, padarytą iš moliūgo, ir apsiliedavo vandeniu. Taip sutikdavo saulę. Kad dievai išgirstų jų maldas, kiekvienas ligonis būtinai turėdavo apsilieti pats ir ritualo metu tylėti - neištarti nė žodžio. Pasak legendų, po šito ritualo pajusdavo greitą ir teigiamą poveikį".
Yra dar viena legenda apie šią vietovę... Seni žmonės pasakoja, kad Čia užkasta natūralaus dydžio auksinė raitelio statula. Jie mano, kad tai šventojo Konstantino statula, kuri buvo čia paslėpta, kai turkai užėmė šias žemes. Bet tai galėjo būti ir trakų dievo Cheroso statula, nes čia rasta ir marmuro plokščių su jo atvaizdu. Beje, pirmuosiuose savo regėjimuose Vanga matė raitelį, su kuriuo kalbėjosi prie šulinio ir kuris pranešė, kad prasidės karas, o ji taps aiškiarege ir pranašaus apie gyvuosius ir mirusius.
Mes klausėme Vangos:
„Kodėl tave Rupytė traukia?" Jinai atsakė: „Yra numatyta, kiek laiko turiu čia būti. Ši vieta ypatinga. Ji man kaip akumuliatorius, iš kurio semiuosi energijos ir jėgos. Kažkada čia siautėjo baisi ugnis, o tas kalnagūbris virš mūsų slepia didelę paslaptį. Ši vieta-ir paukščių kelias. Pro čia praskrenda didžiuliai paukščių būriai, kurie traukia į pietus ir pavasarį grįžta atgal".
Vanga teigė, kad virš mūsų yra didelė akis, kuri stebi visus žmonių veiksmus. „Niekas nuo jos-negali pasislėpti!-sakė ji.-Nemanykite, kad esate laisvi ir galite nebaudžiami daryti bet ką. Negalima. Niekas nėra laisvas".
Kartą Vanga susitiko su dailininku Sviatoslavu Rerichu iš Indijos. Pirmiausia, ką ji išvydo savo regėjimu dailininko kambary, buvo vazonas, kuriame augo balta lelija. Vanga tarė: „Ši gėlė - didžiausias tavo namų dvasinis papuošalas. Priešais mane tarytum atsivėrė langas ir visoj didybėj sublizgo sidabrinės Tibeto ir Himalajų viršukalnės. Koks grožis! Tenai glūdi- pati seniausia žmonijos istorija. Tavo tėvas buvo tarsi ne šio pasaulio žmogus, ne tik dailininkas, bet kažkas daugiau. Visi jo paveiks¬lai-tai regėjimai. Tu turi tęsti jo veiklą".
Kai 1979 m. pas ją atvyko garsus aktorius Viačeslavas Tichonovas, Vanga tarė savo seseriai: „Tegul truputį palaukia lauke, nes turiu gauti signalą, kada jį priimti". Kai Tichonovas įėjo, ji sušuko: „Kodėl neįvykdei savo geriausio draugo noro? Aš turiu galvoje Jurijų Gagariną! Prieš savo paskutinį bandomąjį skrydį jis atėjo pas jus atsisveikinti ir sakė: „Neturėjau laiko nupirkti, todėl labai prašau, nusipirk žadintuvą, ~ lyg aš tau būčiau nupirkęs-ir laikyk jį ant savo stalo. Tegul tas laikrodis būna kaip mano atminimas". Aktorius buvo taip pritrenktas Vangos žodžių, kad jam pasidarė bloga ir prireikė valerijonų. V. Tichonovas sakė, kad viskas buvo būtent taip, bet sumaištyje po Gagarino žūties jis pamiršęs nusipirkti laikrodį.
Pas Vangą buvo atvykusi moteris net iš Monrealio. Piktadariai nužudė jos vyrą ir pagrobė vienintelį sūnų. Žudikas buvo sulaikytas, tačiau sūnaus policija vis nerado. Po ilgų paieškų moteriai buvo pranešta, kad vaikas miręs. Motina negalėjo tuo patikėti ir 1987 metais atvažiavo pas Vangą.
„Iš tikrųjų tave ištiko didelė nelaimė, - tarė aiškiaregė, - bet pasakyk man, ar šis vaikas yra tavo?" „Ne,-atsakė moteris,-mes jį įsisūnijome". „Tada klausyk, - tęsė Vanga, - vaikas yra gyvas, tačiau jis išvežtas į kitą šalį ir lanko mokyklą dideliame mieste. Berniukas gyvena pas žmones, kurie stengiasi, kad jis pamirštų tave, namus ir tėvynę. Bet tu gausi žinių apie berniuką. O kitų metų balandžio mėnesį sužinosi viską, ir po ilgų kančių bei įvairių kliūčių vėl būsite kartu". Moteris išvažiavo apstulbusi. Po kurio laiko ji nesitverdama džiaugsmu pranešė Vangai: „Prieš teismo procesą žudikas paprašė pranešti motinai, kad negali pasakyti berniuko buvimo vietos, bet jis esąs gyvas".
Kartą jaunas vyriškis, sunkvežimio vairuotojas, pasiūlė Vangai pasivažinėti iki Roženo vienuolyno. Kai grįžo, atsisveikindama ji tarė: „Kad ir ką veiktum, pasistenk gegužės 15-ąją būti pas mane". Bet tą dieną draugas, statantis namą, paprašė jaunuolį nuvežti jam statybinių medžiagų. Pas Vangą jis negalėjo ateiti. Tą pačią dieną jį geležinkelio pervažoje suvažinėjo traukinys: sugedo mašinos stabdžiai, ir jis niekaip negalėjo išvengti nelaimės. Vanga jau iš anksto tai žinojo ir bandė jį apsaugoti, bet negalėjo.
Žmogaus gyvenimas slinkdavo prieš Vangos „akis" iki pat lemtingos pabaigos-mirties. Ši informacija ateidavo pati, ji nesistengdavo jos iššaukti.
Liubka pasakoja:
„Prisimenu vieną žmogų, atvykusį su dviem moterimis iš Sofijos. Atrodė stipruolis. Niekaip negalėjau nustatyti, kokio jis amžiaus, ir, nors nemandagu, paklausiau apie tai jį patį. Žmogus nusijuokė, paprašė atspėti, o paskui pasakė, jog jau Pirmajame pasauliniame kare turėjo karininko laipsnį. Aš nusistebėjau, kaip galima tokiame amžiuje taip gerai atrodyti. Jis man atsakė, kad galima, nes visą amžių rūpinąsis tik savimi, vengęs atsakomybės ir nesiruošiąs ateityje keistis. Vanga klausėsi tylėdama, o paskui, treptelėjusi koja, tarė: „Na, užteks jau!" Mes nesupratome, ką reiškė ši replika. Žmogus išvažiavo, o po trijų dienų mums buvo pranešta, kad jis mirė. Štai ką reiškė Vangos „užteks".
Pats įdomiausias Vangos aiškiaregystės pasireiškimas - tai kontaktai, kuriuos ji užmezga su mirusiais žmonėmis (lankytojų artimaisiais, giminėmis ir pažįstamais). Vanga sakė:
„Kai žmogus miršta, jo kūnas supūva. Tačiau siela ir tam tikra kūno dalis, netgi nežinau, kaip ją pavadinti, mirties nepatiria. Tai, kas neišnyksta po žmogaus fizinės mirties, mano manymu, vystosi tol, kol pasiekia aukščiausią būseną, tik nemoku nusakyti, kas tai yra."
Vanga teigė, kad mirusieji patys pas ją ateina, nes ji esanti jiems „vartai į šį pasaulį".
„Kai pas mane įeina žmogus, jo mirę artimieji susirenka aplink jį ir uždavinėja man klausimus, taip pat atsako į to lankytojo klausimus. AŠ tik perduodu tai, ką išgirdau iš jų, gyviesiems. Kartą pas mane atėjo jauna moteris, ir aš paklausiau, ar ji atsimenanti randą, kurį turėjo jos motina ant kairės šlaunies. Ji tai patvirtino, tačiau nustebo, kaip aš tą randą pamačiau. Labai paprastai! Mirusioji stovėjo priešais mane: jauna, linksma, mėlynakė, besišypsanti, balta suknele. Ji pakėlė suknelės kraštelį, parodė randą ir tarė: „Paklausk, ar duktė prisimena randą, kurį nešioju nuo griuvimo? Taip pat pasakyk Magdalenai (kitai jos dukrai), kad nevaikščiotų į kapines su nesveika koja". (Lankytoja patvirtino, kad sesuo iš tiesų sunkiai vaikščioja, nes operacijos metu jai įdėjo dirbtinę kelio girnelę.) Mirusioji motina toliau kalbėjo: „Pasakyk dukrai, kad tuo metu, kai turkai norėjo sudeginti mūsų kaimą Galičniką (Jugoslavijoje), mano tėvas davė bėjui daug pinigų, kad tik kaimą išgelbėtų. Paskui mes nutarėme pastatyti cerkvę ir iškirtome kaime visus šilkmedžius. Naktimis slapčia nešėme juos į numatytą statybai vietą. Cerkvę pastatėme. Priešais ją buvusį šaltinėlį apmūrinome, o vanduo tryško pro tris vamzdelius. Nustebusi duktė prisipažino nežinanti tokių smulkmenų, bet Galičniko kaime iš tiesų nėra augančių šilkmedžių, o prie cerkvės tikrai trykšta
Šaltinis pro tris vamzdelius.
Vieną dieną pas Vangą atvyko jauna moteris iš Sofijos. Vanga staiga atsisuko į ją ir paklausė: „Kur tavo draugas?" Moteris paaiškino, kad prieš keletą metų vyriškis nuskendo. Vanga apibūdino jį ir sakė, jog mato mirusįjį kaip gyvą ir kalbasi su juo. „Štai jis atsistojo prieš mane - aukštas, juodaplaukis, ant veido apgamas, turi nedidelį kalbos defektą". Moteris tai patvirtino. Vanga tęsė: „Jis man sako, kad niekas nekaltas dėl jo mirties. Jis pats įkrito į vandenį, labai išsigando, nes nemokėjo plaukti... Lūžo stuburas. Paskui plyšo širdis... Dar klausia, kur jo laikrodis ir kiti daiktai, domisi draugais, giminėmis, mini jų vardus, savo sužadėtinei pataria po kiek laiko ištekėti ir tikina, kad jos pasirinkimas bus geras".
Kartą per potvynį tėvai pametė vienintelį sūnų. Niekur neradę, nusprendė, kad berniukas nuskendo, ir atvažiavo pasiklausti Vangos. Ji tėvams paaiškino: „Neverkite, nes jam buvo tik tiek skirta. Berniuko iš tiesų nėra tarp gyvųjų. Bet jūs ieškote kūno ne ten, kur reikia. Jis nuskendo žemiau, už posūkio. Ten auga dideli medžiai, ir tarp jų šakų yra įsipainiojęs berniuko kūnas. Iš vienos pusės matyti rankytė. Jei nueičiau, iš karto rasčiau, kur jis. Štai matau jį kaip gyvą. Jis man sako: „Ateik, nuvesiu tave tiksliai į tą vietą".
Po kiek laiko artimieji pranešė Vangai, kad sūnaus kūną rado tikrai
toje vietoje.
Tokių atvejų - tūkstančiai.
Vanga vengdavo pokalbių apie politiką, nors ir numatė Antrąjį pasaulinį karą. Ji nemėgo ir žurnalistų, vengė duoti interviu. Kalbėdamiesi su aiškiarege, kai kurie žmonės be jos leidimo įjungdavo diktofoną. Grįžę į namus ir paleidę įrašą, neišgirsdavo nė vieno Vangos žodžio - juosta būdavo tuščia.
Kartą Krasimira Stojanova paklausė:
-Kas yra žmogus?
Vanga nusijuokė:
- Šis klausimas kartu, yra ir atsakymas! Žmogus - tai besiblaškanti būtybė, kuri viską analizuoja, stebi, visą laiką kažko ieško ir vis neranda. O žiūrint iš labai aukštai, didžiulės Visatos akimis - žmogus tarytumei yra niekas, maža, niekinga dulkelė, pasiklydusi begalybėje, tačiau turinti dievišką kibirkštį. Todėl žmogus dažnai pranoksta save: nenuilsdamas ieško, rizikuoja, tyrinėja, bando įspėti pasaulio paslaptis, daro stulbinančius atradimus. Jis jau ryžosi savo žvilgsnį nukreipti į dangų ir nebijo mesti jam iššūkio. Atmink! Po dviejų šimtų metų žmogus užmegs kontaktą su proto broliais kituose pasauliuose. Vengrų aparatūra pagaus pirmuosius signalus iš kosmoso... Dabar tiesos apie kosmosą reikia ieškoti senose šventose knygose.
- O kas įvyks per tuos du šimtus metų?
- Žmonija išgyvens daug kataklizmų ir audringų įvykių. Pasikeis žmonių sąmoningumas. Pasaulyje atgims pats seniausias mokslas...

Vanga išpranašavo: Rusija taps pasaulio valdove

Aiškiaregės Vangos mokinys Vasilij Varlamov iš Nižnij Novgorodo keletą metų užrašinėjo savo mokytojos pranašystes
Stažuotė pas babą Vangą
V.Varlamovas gyvena Nižnij Novgorode ir dirba psichologu – užsiima vaikinų, grįžusių iš Čečėnijos, reabilitacija. Du kartus per mėnesį priima tuos, kuriems reikia jo pagalbos. Tarp jo klientų yra ir žymių politikų ir artistų. Tačiau savo veiklos V.Varlamovas nereklamuoja – netgi kaimynai nežino, kad greta jų gyvena Vangos mokinys…
-Kaip Jūs patekote pas Vangą?
Tai buvo 1990 metais. Liaudies medicinos asociacija nusiuntė mane pas bulgarų žiniuonius studijuoti gydymo žolėmis. O kursų pabaigoje aš nusprendžiau prasimušti pas Vangą ir įteikti jai dovaną – ikoną ir taurę. Privažiavau prie namo, o ten – eilė. Netgi pamatyti Vangą, dedančią į kibirą cukraus gabaliukus, kuriuos atnešdavo jos pacientai (aiškiaregės žodžiais, cukrus kristalizuodavo žmogaus energiją, ir paėmusi jį į rankas, ji patekdavo į vidinį paciento pasaulį), buvo nerealu. Bet staiga greta atsirado vyriškis, kuris šūktelėjo: ,,Ar yra čia ruselis ekstrasensas?”. Aš dėl visa ko pasakiau: ,,Yra!”. Mane nuvedė pas Vangą. Ji klausia rusiškai: ,,Kaip vertinate taikdarį?”
-Kokį taikdarį?
-Aš ne iš karto supratau, kad ji turi galvoje Andrejų Sacharovą, kuris buvo tremtyje Gorkyje (Nižnij Novgorode). Pakalbėjome apie Sacharovą. Ir štai ji pasiūlė: ,,Ar nori pasilikti pas mane?” Man net kojos sulinko! Aš net ir svajoti negalėjau apie tokią sėkmę!
Taip Vasilijus Varlamovas tapo vienu iš aiškiaregės padėjėjų ir pragyveno Bulgarijoje nuo 1990 iki 1995 metų.
-Vangos namuose aš negyvenau, - prisimena V.Varlamovas. – Kaimelyje, kurio pavadinimas Rupetas, nuomojome butą. Vanga atsiųsdavo man pacientų, kurių problemas galėjo išspręsti ne toks stiprus ekstrasensas. Be manęs jai padėjo dar du ekstrasensai, vienas jų buvo iš Rygos. Aš kiekvieną dieną skambinau Vangai ir, jei išpuldavo laiko, ateidavau į svečius.
Varlamovo žodžiais, Vangos dienotvarkė nesikeitė. Vanga keldavosi apie 9 val. Prausdavosi šulinio vandeniu, pusryčiaudavo daržovių arba avižų košės, gėrė beržų sulą. Paskui priiminėdavo pacientus. Po vakaro šeštos vakarieniaudavo – virtos žuvies, virtų kiaušinių ir daržovių. Paskui bendraudavo su artimaisiais arba peržiūrinėdavo suvenyrus, kurių jai atveždavo iš viso pasaulio. Labiausiai Vanga mėgo pliušinius žaisliukus, juos glostydavo ir patyliukais verkdavo. Dažnai Vanga eidavo apsiplauti prie krioklio: atstatyti jėgoms jai reikėdavo gyvo, o ne vandentiekio vandens.
,,Aš grįšiu 2005 metais”
-Kai Vangai prasidėdavo aiškiaregystės ekstazė, netgi oras aplinkui buvo prisotintas elektros iškrovų, - tęsia Vasilijus Michailovičius. – Aš buvau liudytojas vieno iš paskutinių jos pranašysčių. Tai lietė pačią Vangą. Jau po Vangos mirties ėmė kalbėti, kad ji būk tai pranašavusi, jog Bulgarijoje turi gimti mergaitė su jos siela. Bet tai nevisiškai taip. Prie manęs Vanga kalbėjo, kad bendravo su savo mirusios motinos siela. Ir ši siela gyvena Paryžiaus Notr-Damo katedroje. Motina jai pasakiusi, kad antrą kartą Vanga bus pagimdyta Prancūzijoje ir kad ši mergaitė taip pat turės fizinę negalią. O preliminari gimimo data – 2005 metai.
-Ji jus mokė aiškiaregystės?
-Kaip galima išmokti tų dalykų, kuriems ji buvo gabi? Prie manęs ji pasakojo vienai moteriai, kur žuvo jos giminaitis ir kur yra jo kūnas, - apsiriko tik viena raide nežinomo upelio pavadinime kitoj šaly!
-Yra nuomonė, kad Vangos fenomenas – iš tiesų Bulgarijos spec. tarnybų darbas. Kad informaciją apie pacientus jai rinko kambarinės viešbučiuose ir t.t.
-Aš nemačiau ir negirdėjau nieko, kas galėtų patvirtinti tokią nuomonę. Net jeigu ir būtų taip, tai, žinoma, Bulgarijos spec.tarnybų kaltė yra dėl ,,Kursko” žūties. Pamenate jos pranašystę: ,,Kurskas nueis po vandeniu ir visas pasaulis jį apverks…”
Likus dviem metams iki mirties Vanga pareiškė Varlamovui, kad jis savo misiją prie jos jau atliko.
-Ji pasakė, kad mano žemėje manęs reikia, o pas ją ,,srautas greitai išseks”. Aš tada neišdrįsau paklausti, ką ji turėjo omeny, bet dabar suprantu, kad Vanga jautė savo mirtį.
Vanga – apie Rusijos ir pasaulio ateitį
,,Viskas ištirps tarsi ledas, ir tik viena pasiliks – Vladimiro, Rusijos šlovė. Pernelyg daug pastatyta ant kortos. Niekas nesugebės sustabdyti Rusijos. Viską nušluos ji nuo savo kelio ir ne tik išliks, bet ir taps pasaulio valdovu”.
,,Rusija suplonės ir vėl užims savo vietą”.
,,Rusijoje gims daug naujų žmonių, kurie sugebės pakeisti pasaulį”.
,,Kosmose atras gyvybę ir taps aišku, kaip gyvybė atsirado Žemėje”.
,,Žemėje iškas didelį miestą, kurio dėka žmonės daugiau sužinos apie savo praeitį”.
,,2018 metais traukiniai skraidys ant laidų nuo saulės. Naftos gavyba nutruks, žemė ilsėsis”.
2004 metams Vanga išpranašavo pablogėjusią ekologinę situaciją ir daugelio gyvūnų bei žuvų išnykimo pradžią ir netgi vabzdžių – bičių.