Vintage

Taip, mes turime esybę, sielą-protą, mentalą ir materiją, kurie dabar yra žinomi kaip [256] su visais sielos žemiško­se viešnagėse sukauptais potyriais, jie dabar sudaro visa tai, kas yra esybės dabartis žemėje.

256-5

Įsivaizduokite, kad kiekvieną rytą atsikėlę jūs gaunate kom­piuterio sukurtą sąrašą o tame sąraše - visa, kas jums būtų palanku ir naudinga tą dieną: žmonės, su kuriais verta susitikti, užduotys, kurias būtina atlikti, ir taip toliau, ir visa kita. Ir visa tai kompiuteris išrinko iš visažinės duomenų bazės, kad jums kuo geriau sektųsi. Ir dar įsivaizduokite, kad kiekvienas atrink­tas elementas ne tik diena iš dienos padeda jums įveikti savo asmeninius trūkumus, ne tik tapti puikiu žmogumi, - remdamie­si tame sąraše esama informacija, jūs vykdote savo gyvenimo misiją. Taigi ar norėtumėte turėti tokį štai sąrašą?

Kaip tvirtino E. Keisis, akašos [rašai nuolatos teikia mums visą reikalingą informaciją apie dabartinius mūsų santykius ir potyrius - ir jau vykstančius, ir tik potencialius. Ar mes tikrovė­je tuos santykius užmezgame ir tuos potyrius išgyvename (jie gali būti ir teigiami, ir neigiami), priklauso nuo mūsų laisvos valios. Kiekvienas dabar padarytas pasirinkimas ir sprendimas, kiekviena pagalvota mintis tam tikru būdu formuoja ateities ga­limybes bei jų realizavimosi tikėtinumus. Tas galimybes mes prie savęs „prisitraukiame". Skaitymuose pasakyta: „Diena iš dienos siela renkasi, ir taip bus amžinai (1538 - 1)." Esama pasirinkimų, kurie skatina tobulėti, keistis, kurie padeda siekti laimės, ir esama tokių, kurie gimdo rūpesčius bei kelia neviltį. Mes toli gražu ne visada suvokiame, kad visa, su kuo gyvenime susiduriame, turi savo prasmę ir tikslą, tačiau studijuojant E. Keisio skaitymus aiškėja, kad tai yra tiesa.

Pavyzdžiui, du žmonės patenka į tą pačią situaciją (sakyki­me, jie abu neteko darbo), tačiau toliau jie tikriausiai elgsis skirtingai. Vienas galbūt švaistys savo energiją pykdamas ir krimsdamasis dėl šio įvykio, o kitas, galimas dalykas, toje pro­blemoje įžvelgs puikią galimybę „pradėti viską iš naujo" ir ims siekti kokio nors išsvajoto tikslo. Taigi matome, kad du žmonės į tą pačią situaciją reaguoja visiškai skirtingai. Ta reakcija for­muoja ir apibrėžia kitą ciklą, kitą galimų pasirinkimų kryžkelę. Kas akimirką kiekvienas žmogus turi daugybę pasirinkimų, dau­gybę galimybių, kurios visos užfiksuotos nuolat besiplėtojan-čioje informacijos talpykloje - akašos įrašuose.

Keisis, skaitydamas Įrašus, informaciją iš jų atsirinkdavo labai kruopščiai. Juk ne visi ankstesnieji gyvenimai žmogaus dabarčiai esti vienodai svarbūs, o jo sąmonėje veikiančios la­tentinės bei pasireiškusios paskatos ir emocijos ne visada būna pozityvios. Tos paskatos, tie stimulai, gali stiprėti arba blėsti priklausomai nuo konkrečių žmogaus pasirinkimų ir dėl jų iš­gyvenamų potyrių. Akašos įrašai funkcionuoja tarytum milži­niško kompiuterio duomenų bazė, juose užfiksuoti elgsenos bei potyrių šablonai, kuriuos kiekvienas žmogus gali iš ten kiek­vieną akimirką „prisitraukti" prie savęs. Įrašuose užfiksuoti elg­senos modeliai gali būti ir pozityvūs, ir negatyvūs. Keisis tvir­tino, kad juos į įrašus mes įspaudžiame ir plėtojame savo da­bartinėmis mintimis bei veiksmais. Turėdama laisvą valią, siela renkasi, ką patirti, todėl žmogus gali tapti ir šventuoju, ir pabaisa. Kadangi neigiamus elgsenos modelius rinktis yra taip pat lengva kaip ir teigiamus, tai žmogui verta susikurti tam tikrą idealą, arba etaloną, su kuriuo jis kiekvieną akimirką galėtų sugretinti savo dabartinius poelgius ir mintis. Šis kasdienio gy­venimo sulyginimas su dvasiniu idealu buvo pavadintas „svar­biausiuoju kiekvienos individualios esybės potyriu...(357 - 13)"

1938 metais Keisio sekretorė papasakojo, kad ji jau ilgą laiką aiškiai prisimena praėjusį gyvenimą, kuriame ji mirė tesulaukusi penkerių ar šešerių (1608 - 1). Dabar ji norėjo gauti papildomos informacijos apie šią savo inkarnaciją. Keisis perskaitęs įrašus patvirtino, kad jos prisiminimai yra apie tikrus įvykius ir kad ji mirė dešimt metų prieš dabartinį savo atgimimą. Tačiau Keisis taip pat jai patarė pernelyg nesigilinti į šį faktą ir informaciją apie aną gyvenimą atidėti į šalį. Viso tos moters dėmesio reikalavo dabartinis jos gyvenimas, ji turėjo galimybęjame daug ką nuveikti, tad jai tik reikėjo susikurti atitinkamus tikslus ir idealus.

Reinkarnacijos faktas svarbus pirmučiausia dėl to, kad pra­eituose gyvenimuose individas susikuria daugelio šio gyveni­mo galimybių pagrindą. Štai viena moteris dirbo pozuotoja, o jos labai dailios rankos buvo vadinamos „dažniausiai fotogra­fuojamomis pasaulyje". Dėl jų ji tapo nepaprastai populiari re­klamos versle: ją kviesdavo reklamuoti nagų laką, muilą, pa­puošalus. Keisis nustatė, kad ji kitados gyveno vienuolyne. Ten, kaip buvo užfiksuota įrašuose, jai liepdavo dirbti įvairius „juo­dus ir šlykščius" darbus. Tačiau ta moteris nepaisydama nema­lonių pojūčių atlikdavo juos itin kruopščiai ir kantriai, su dide­le meile ir noru tarnauti savo artimui. Nesavanaudiška moters tarnystė aname gyvenime buvo ta priežastis, dėl kurios ji šiame įsikūnijime įgijo tokias gražias rankas (1286 - 1).

Taigi praeityje galima užčiuopti dabartinių žmogaus talentų ar problemų pėdsakus: pirminės jų priežastys yra kitados padaryti sprendimai ir pasirinkimai. Pavyzdžiui, į E. Keisį kreipėsi 41 metų moteris ir paprašė padėti išspręsti vieną problemą, kuri jau ją buvo visai nukankinusi ir fiziškai, ir emociškai. Ji jau aštuoniolika metų gyveno susituokusi su „nuostabiu ir dėmesin­gu vyru", šis ją labai mylėjo, deja, buvo impotentas. Nematyda­ma jokios išeities, ta moteris savo lytinę aistrą tenkindavo su atsitiktiniais partneriais ir dėl to jausdavosi nepaprastai kalta. Visai neseniai jos padangėje pasirodė vienas senas gerbėjas ir jiedu vėl susiėjo. Tačiau jis buvo vedęs, ją vėl ėmė slėgti kaltės jausmas, ir ji nusprendė santykius nutraukti. Vis dėlto jis buvo atkaklus, tad ji dar labiau sutriko. O visai reikalai pašlijo tada, kai asmeninis tos moters gydytojas dėl kažin kokių sveikatos problemų skyrė jai vartoti estrogeną. Ji išsigando, kad hormoni­nis preparatas dar labiau padidins jos lytinį potraukį. Iš vienos pusės ją draskė meilė vyrui, o iš kitos - noras tęsti santykius su meilužiu, nors ji ir jautėsi kalta, kam juos užmezgė. Nepakelia­ma emocinė įtampa galų gale pakirto jos sveikatą.

Kaip įprasta, Keisis skaitymą pradėjo tokiais žodžiais: „Taip, mes turime prieš akis įrašą apie esybę, kuri dabar vadinama, arba yra žinoma kaip, [2329]." Skaitydamas Keisis patvirtino, kad esamos situacijos šaknys slypi praeityje, kai ji ir dabartinis jos vyras drauge gyveno kryžiaus žygių epochoje. Atsitiko taip, kad vyras išvyko į žygį ir norėdamas užsitikrinti žmonos ištiki­mybę privertė ją dėvėti ištikimybės diržą. Atrodo, kad vyras išvykęs buvo ilgai, ir žmona, suprantama, išsiilgo seksualinio partnerio, tačiau situacijos pakeisti ji negalėjo. Tai buvo priežas­tis, dėl kurios ji vyro ėmė slapta nekęsti ir nusprendė kada nors „su juo atsiskaityti" (2329 - 1). Keisis jai paaiškino, kad dabar yra puikiausia proga atsikratyti prieš šimtus metų įsižiebusios neapykantos - toks būtų paprastas žingsnis savęs pažinimo link. Tačiau užuot pasiūlęs, kokių konkrečių veiksmų ji turėtų imtis, jis patarėjai pasielgti taip, kaip diktuoja jausmai ir įsitikinimai. Ir dar jai buvo priminta turėti galvoje štai ką: visa, ką j i padarys ketindama padėti kitiems žmonėms, skatins ją tobulėti, o vien savo norų tenkinimas ateityje sukels dar didesnių sunkumų.

Svarbu pažymėti, kad visų svarbiausia yra tai, kaip indivi­das elgiasi šiame gyvenime, kaip išnaudoja savo galimybes ir ką renkasi. Keisis tvirtino, kad reinkarnacijos teorija nėra nei filosofija, nei tikėjimas, - tai veikiau realus tobulėjimo proce­sas, kurio pabaigoje individas subręsta ir tampa nesavanaudiš­ka, kūrybiška ir meilės kupina būtybe. Taigi reikšminga, Kei-sio žodžiais tariant, yra ne individo praeitis, o tik šis jo ar jos gyvenimas.

Akašos įrašus E. Keisis skaitė keturiasdešimt trejus me­tus. Jis vis pabrėždavo, kad iš begalinės duomenų gausybės reikia išrinkti tuos, kurie padėtų individui kuo veiksmingiau sutikti gyvenimo iššūkius ir pasinaudoti jo teikiamomis gali­mybėmis. Daugybę kartų jis buvo paniręs į pakitusios sąmo­nės būseną, kurios būdamas „keliaudavo į įrašų salę", kur iš­vysdavo seną žmogų, o aplink jį - galybę tomų. Senis jam ištiesdavo tą, kuriame būdavo sudėti tuo metu Keisį dominan­čio individo įrašai. Vis dar būdamas pakitusios sąmonės, E. Keisis išrinkdavo tuos informacijos fragmentus, kurie, jo su­pratimu, tam individui konkrečiu jo gyvenimo tarpsniu galėjo būti „pravartus ir viltingi". Dažnai išrinktieji įrašai pranešda­vo žmogui, kodėl jis dabar išgyvena tokius potyrius, o ne ki­tokius, paskui žmogus gaudavo informaciją, kaip jam geriau­sia tvarkytis su esama gyvenimo situacija. Keisis pabrėždavo, kad kiekvienam visada paliekama galimybė elgtis taip, kaip jis pasirinko savo laisva valia.

1940 metų gruodį skaitydamas įrašus jaunai moteriai, Keisis „nukeliavo" į įrašų salę ir sutiko jau minėtą seną žmogų, o šis tada patvirtino, kaip svarbu yra iš įrašų atrinkti tą informaciją, kurios individui reikia šią akimirką. Keisis taip prisimena šį epizodą:

Tai buvo vienintelis kartas, kai jrašų Saugotojas nurodė man, ką aš dabar turiu perskaityti. Anksčiau jis tik ištiesdavo man knygą, o skaitymo momento aš jau nebeprisimindavau. Dabar jis vadovavo, pirštu rodė skaitytinas vietas ir pasaky­davo, kurias reikia praleisti ir atidėti kitam kartui.

Pranešimas apie 2390 - 2 atvejį

Kitą kartą skaitydamas įrašus [2281 - 2] Keisis pareiškė, kad senis Įrašų Saugotojas jį perspėjęs elgtis „rūpestingai" ir išrinkti tik tas informacijos nuotrupas, kurios šiuo metu veiks­mingiausiai padėtų ir būtų viltingiausios tai jaunai moteriai, ku­rios paprašytas Keisis atliko šį skaitymą.

Kai Keisis perskaitydavo įrašus, išsiaiškindavo astrologinius veiksnius ir pažvelgdavo į praėjusius žmogaus gyvenimus, jis im­davosi aiškinti, kaip visų šių veiksnių visuma veikia dabartinę jo si­tuaciją. Tai nebūdavo filosofinio pobūdžio diskusijos būties klau­simais - Keisis patardavo, kokiais konkrečiais veiksmais žmogus galėtų įveikti kilusius sunkumus: išsigydyti ligą ar dvasios žaizdas, sutvarkyti santykius su artimaisiais, netgi siekti karjeros.

Štai į E. Keisį kreipėsi viena jauna moteris ir paprašė pata­rimo profesinės veiklos klausimais (3342 - 1). Ji labai dažnai keisdavo darbus ir nė viename jai nepavykdavo išsilaikyti dau­giau kaip vienerius metus. Vos pradėjęs skaityti įrašus, Keisis nustatė, kad moteris yra visai sutrikusi, jos gyvenimas buvo netvarkingas. Jis pradėjo tokiais žodžiais: „Taip, mes čia turime įrašus [...] Kokia gi čia painiava raizgliava [...], o vis dėlto kokia graži ir talentinga siela!"

Vėliau prisiminęs šį atvejį Keisis pridūrė, kad tada jis norė­jęs šią moterį paskatinti, kad ji nedvejodama leistų atsiskleisti savo talentams. Įrašuose jis įskaitė, kad ji taps laiminga moky­dama merginas ir mergaites. Be to, įrašai rodė, kad jos pašau­kimas - padėti žmonėms, todėl Keisis pasiūlė jai įsilieti į Rau­donojo Kryžiaus veiklą. Taip pat ji turėjo gabumų muzikai ir dailei, buvo dvasinga, taigi, be visa ko kita, galėjo mokytojauti sekmadieninėje mokykloje.

Keisis atkreipė dėmesį į daug teigiamų šios moters ypatybių - pavyzdžiui, ji buvo emocinga, švelni, gailestinga, pareigingąjį mokėjo teikti žmonėms džiaugsmą, ji nebijojo sudėtingų proble­mų ir tam tikrose veiklos srityse galėjo būti pavyzdžiu kitiems. O kai kurie jos gabumai (vienas iš jų- „dirbti su jaunomis damo­mis") buvę išties kur kas didesni nei daugelio kitų. Žodžiu, Keisis primygtinai jai patarė ieškoti savo vietos ir pritaikyti savo gebė­jimus. O kai ji paklausė, ar Keisis galėtų patarti dar ką nors, pastarasis atsakė: „Argi reikia gražuolei patarti, kad ši būtų graži. Tiesiog būk tokia, kokia esi. Mes baigėme."

Išgirdusi skaitymus ta moteris pripažino, kad gauta informa­cija „atspindi jos giliausius troškimus ir siekius". Ji pridūrė, kad iš tiesų norėtų dirbti su mergaitėmis, todėl pasistengsianti šios rekomendacijos paisyti. 1957 metais, praėjus dvylikai metų po Edgaro Keisio mirties, ji atsiuntė pranešimą apie savo gyvenimą po skaitymų. Ji iš tiesų pradėjo dirbti su mergaitėmis ir šioje veiklos srityje daug pasiekė: dabar ji buvo Bostono universiteto merginų bendrabučio vyresnioji. Be to, ji dalyvavo Raudonojo Kryžiaus veikloje, įstojo į skaučių organizaciją ir buvo aktyvi įvairių renginių dalyvė. O Metodistų bažnyčioje ji skambino pianinu ir dainavo chore. Gyvenimas jos daugiau nebetrikdė.

Kitas pavyzdys yra apie moterį, daug metų dirbusią telegrafo operatore (338). Keisis perskaitė, kad ji turi įgimtų gabumų dailei ir kad dabar tuos gabumus ji galinti atskleisti bei pritaikyti. Ji neturėjo jokio specialaus meninio išsilavinimo, todėl paklausiu­si patarimo įstojo į sekmadieninę mokyklą, kurioje mokė dailės pagrindų. Mokytojas labai nustebo, nes iš karto atkreipė dėmesį į jos „nepaprastus gabumus". Pasimokiusi metus laiko, ji įsidar­bino reklamos agentūroje dailininke ir greitai išgarsėjo. Vėliau ji pasigyrė Keisiui, kad dabar per mėnesį gauna daugiau, negu už­dirbo per visus prie telegrafo aparato praleistus metus.

1938 metais E. Keisiui parašė trisdešimt trejų metų banko tarnautojas. Jis domėjosi, kokiais būdais galėtų geriau tarnauti žmonėms. Nors nesiskundė savo darbu, jis svarstė, gal yra kokia kita veikla, kuri teiktų jam daugiau pasitenkinimo negu bankinin­kystė. Be visa ko kita, jis buvo radijo mėgėjas ir domėjosi, kaip pagerinti ryšį tarp Jungtinių Valstijų, Tolimųjų Rytų, Peru ir va­karų Australijos. Skaitydamas įrašus Keisis aptiko, kad tas vyras ankstesniame gyvenime padėdavo tvarkyti žmonėms įvairius do­kumentus, sąskaitas, prekių važtaraščius ir panašiai. Taip pat įra­šai patvirtino, kad jis nuo senų laikų domisi ryšiais - šią savybę jis susiformavo senovės Persijoje, kai tarnavo žinianešiu tarp įvairių prekybos postų. Tie patys polinkiai vėl pasireiškė ir itin sustiprėjo vėliau, jam atgimus Graikijoje ir Ispanijoje. Keisis jam pasakė, kad darbas banke tėra atsitiktinis dalykas, aplinkybių išdava ir kad jis galėtų gauti kur kas didesnį pasitenkinimą, jei tik toliau plėtotų „savo ryšininko gebėjimus" (1681 - 1).

1965 metais tas žmogus kreipėsi į E. Keisio asociaciją ir pateikė ataskaitą, kurioje pranešė, kokie tikslūs buvę skaitymai. Jis rašė:

Buvau pamiršęs daugelj per skaitymus man praneštų duo­menų ir labai nustebau, kai pastarieji keleri metai patvirtino, kad pagrindinė mano gyvenimo kryptis yra padėti palaikyti ryšius, - taip buvo minėta skaitant jrašus. Dabar domiuosi ne tik mėgėjišku radijo ryšiu - panašaus pobūdžio veiklą vykdau Akių transplantacijos banke: užtikrinu ryšį tarp jvairių medicinos centrų, kad šie galėtų laiku gauti informaciją apie ragenos donorus. Taip pat su malonumu skaitau paskaitas vaistų pramonės ir socialinės medicinos atstovams ir 1.1.

Pranešimas apie 1681 - 1 atvejį

Ne kiekvienas išgirdęs skaitymus sugebėdavo paisyti Keisio nurodymų. Štai 1938 metais Keisį paragintas savo žmonos krei­pėsi keturiasdešimties metų vyras (1538-1) ir paprašė patarimo, kokį darbą jam geriausia būtų dirbti. Žmona paaiškino, kad jis, jos vyras, išskyrus neilgą laiko tarpą, kai tarnavo armijoje, „plau­kė tarsi nešamas srovės nuo vieno užsiėmimo prie kito". Tarsi būtų buvę maža, kad neturi nuolatinio darbo, jis dar žaisdavo azar­tinius žaidimus, nevengdavo trumpalaikių meilės ryšių su kito­mis moterimis ir smarkiai mėgo alkoholinius gėrimus. Ir dar: jis buvo labai dailus, puikiai mokėjo užmegzti naujas pažintis, ta­čiau prastai išmanė žmonių būdą ir dažnai leisdavosi apgauna­mas. 1935 metais jį atleido iš darbo todėl, kad jis iššvaistė fir­mos pinigus kažkokio savo draugužio lošėjo skoloms apmokėti.

Jo žmona jau du kartus jam itin griežtai bandė aiškinti, kokia nelengva šeimos finansinė padėtis, ji barė vyrą, kam šis švaisto pinigus prie kortų stalo, ir reikalavo, kad jis susimąstytų. Ta­čiau abu pokalbiai baigėsi tuo, kad vyras išėjo iš namų, pradėjo gerti ir pakliuvo į veteranų ligoninę. Žmona prisipažino, kad abu kartus ją apėmęs gailestis ir abu kartus ji priėmusi jį atgal. Dabar jie vylėsi, kad Keisis perskaitęs įrašus padės šią proble­mą išspręsti. O kadangi jų finansinė padėtis buvo prasta ir jie patys negalėjo susimokėti už skaitymus, juos parėmė ir už juos sumokėjo vienas E. Keisio draugas.

Perskaitęs įrašus Keisis pareiškė, kad ponas [1538] yra ne­paprastai jautrus aplinkai ir žmonėms. Be to, juo lengva mani­puliuoti ir jis nepaprastai lengvai pasiduoda išorinių jėgų įtakai, - jei tie polinkiai nebūsią įveikti, tai ,jie jam šioje viešnagėje sukels dar daugiau rūpesčių, atsiras ir kitų trikdančių jėgų bei įtakų" (1538 - 1). Šis vyras gyvenime nebuvo užsibrėžęs jokio aiškaus tikslo, jis neturėjo jokių tvirtų motyvų, todėl elgėsi „lyg srovės nešamas". Keisis perspėjo poną [1538], kad jis, jeigu nenusistatys aiškių gyvenimo tikslų, ramybės niekada neras.

Taip pat Keisis jam patarė dėl savo nesėkmių nekaltinti kitų žmonių, nes jis yra pakankamai tvirtas, kad išspręstų savo pro­blemas pats, tačiau jis, ponas [1538], užuot iki šiol taip daręs, vis pataikaudavo savo silpnybėms. Pranešęs apie jo vidinį kon­fliktą ir žalingus polinkius, Keisis pridūrė, kad jis turi įgimtų prekybininko ir prekių tiekėjo gabumų: įrašuose užfiksuota, kad praeitame gyvenime, tiksliau, Nepriklausomybės karo metais, jis tiekė prekes vienam kariniui būriui, tada stovėjusiam netoli Vašingtono. Kai ponas [1538] pasiteiravo, ar jis turi galimybių grįžti į vyriausybinę tarnybą, Keisis atsakė, kad jam tiktų dirbti armijoje tiekėju arba sandėlininku ir kad tokį darbą jis greičiau­siai rastų Kvantike arba Jorktaune, Virdžinijoje.

Deja, šis žmogus, ponas [1538], Keisio patarimų nepaklausė. Po kelerių metų jo žmona (jau buvusioji) pranešė, kad vyrui užteko jėgų tik kreiptis į armijos įdarbinimo tarnybą ir susitarti dėl pokalbio datos, tačiau kai atėjo laikas ten eiti, „jis išskydo, suirzo ir nenuėjo". Jie galų gale išsiskyrė, o jis, žmonos žo­džiais, apkaltino ją, esą , ji jį pražudė¹¹. Ponas [1538] vedė dar kartą ir po dvejų metų dar kartą išsiskyrė. Paskui jis vėl vedė tą pačią moterį ir vėl su ja išsiskyrė, šį sykį jau galutinai. Tuo metu jis dirbo laivų statyklos sausajame doke. Jis mirė 1976 metais, sulaukęs aštuoniasdešimties. Jo pirmoji žmona vėliau pasakojo, kad jai pasitaikydavę matyti savo buvusįjį vyrą ir „kar­tais jis atrodydavęs gerai, o kartais - visai nelaimingas". Taigi galima spėti, kad ponas [1538] savo vidinių konfliktų taip ir neišsprendė.

Itin laisvos valios bei laisvo pasirinkimo svarbą Keisis pa­brėždavo kalbėdamas su tėvais apie vaikų auklėjimą tuo gyve­nimo periodu, kai formuojasi jų asmenybė. Yra žinomas labai įsidėmėtinas pavyzdys, kai Keisis vieno vienuolikmečio tėvams pasakė, kad „vaikus liečiantys įrašai gali būti interpretuojami ir labai optimistiškai, ir labai pesimistiškai" (3633 - 1). Keisis tvirtino, kad vaikas „dažnai būna linkęs apie save galvoti ge­riau, negu jam galvoti derėtų", dar jis sakydavo, kad berniukai paprastai būna gabūs muzikai, literatūrai, poezijai. Vaikas, tas bepražystantis genialumo žiedas, savo gabumais gali džiuginti žmonės, tačiau taip pat gali imti tenkinti tik egoistinius savo poreikius - ypač neigiama sielos raidos tendencija. Deja, jauni žmonės, Keisio žodžiais, „turi polinkį nepaisyti kitų ir gyvena tik patys sau."

Skaitydamas minėtąjį įrašą, Keisis kalbėjo: „Esama neribo­tų gebėjimų. Kur link juos esybė nukreips? Kokiu būdu kiti paskatins esybę susimąstyti apie savo elgesį? Štai kokie klau­simai." Vaiko auklėjimas - nepaprastai svarbus dalykas, nes vaikas yra drauge ir silpnas, ir talentingas, ir genialus, todėl „gali tapti ir Bethovenu, ir Viteru*, ir Džesiu Džeimsu* [...]" Po septynerių metų tas berniukas šovė į tėvą ir į senelę ir abu juos sužeidė. Vėliau jis pateko į valstybinę psichiatrijos ligoninę, buvo gydomas nuo šizofrenijos ir mirė praėjus dviem savai­tėms po savo trisdešimt pirmojo gimtadienio.

-------------------------------------------------------------------------------------------------------------

'John Whittier - žinomas XIX a. amerikiečių religinis poetas (vert.). "Jesse James - Garsus XIX a. Amerikos gangsteris (vert.).

Vienas iš esminių principų, apie kurį E. Keisis perskaitė akašoje, yra toks: kiekvienas asmeniškai atsako už pasirinktą savo gyvenimo kryptį ir už pasaulį, esantį šalia jo. Paprastai kalbant, mes vienaip ar kitaip veikiame kiekvieną savo sutiktą sielą, mes patys formuojamės savo gyvenimo sąlygas ir poty­rius, mes patys kuriame savo santykius su žmonėmis ir netgi sukeliame pasaulinio masto įvykius. Keisis tvirtino, kad mūsų gyvenimas anaiptol nėra iš anksto nulemtas dalykas - mes esa­me aktyvūs jo „bendrakūrėjai".

Dirbdamas Keisis stengdavosi kuo mažiau kreipti dėmesį į save bei į savo aiškiaregiškas galias. Jam pirmučiausia rūpėjo suteikti žmogui praktinių žinių, kaip geriau atsakyti į gyvenimo iššūkius ir pasirinkti geriausius sprendimus. Jis ne tik suteik­davo žmogui naudingiausią tuo jo gyvenimo tarpsniu informa­ciją, bet ir dažnai primindavo, kad meilės kupinas Dievas nie­kada nepamiršta savo kūrinių. Be to, Keisis neapsiribodavo vien pranašystėmis ir skaitymais -jis daug laiko praleisdavo susira­šinėdamas su tais žmonėmis, kurie buvo atėję pas jį su pagal­bos prašymu. Kaip ir skaitydamas Įrašus, laiškuose jis vis pri­mindavo, kad individas yra aktyvus savo būties bendrakūrėjis.

1937 metais Keisiui parašė trisdešimties metų moteris, anks­čiau jau klausiusi jo skaitymų. Laiške ji pasiguodė, kad dabar kovoja su neviltimi ir apatija. Ji taip apibūdino savo savijautą:

[...] ir maždaug nuo lapkričio vidurio aš murkdausi nevilties liūne. Kodėl? Negaliu tiksliai pasakyti, vis dėlto manyčiau, jog iš dalies dėl to, kad jaučiuo­si labai nelaiminga - o nelaiminga jaučiuosi todėl, kad esu nepatenkinta nei savo gyvenimu, nei savimi pačia. Man iki šiol nepavyko padaryti nieko pras­minga, man akivaizdžiai trūksta tos ugnelės, kuri kitus žmones pakursto nuveikti didelius dalykus. Ir dar nelaiminga todėl, kad esu vieniša... Nors noriu dirb­ti, noriu turėti nuolatinį užsiėmimą, aš jau pavargau kovoti, kaip kovoja kiti vien dėl paprasčiausios savo egzistencijos. Esu pavargusi kūnu, siela ir protu, ne­turiu nei ką duoti Dievui, nei savo artimui. Be visa kita, mano sveikata niekada nebuvo itin gera, ir tai, manau, dabar dar labiau stiprina slogulį. Visą gyve­nimą jaučiuosi labai menkai [...]

Po kelių dienų, 1937-ųjų sausio 15 dieną, Keisis jai atsakė ir pasistengė ją nuraminti - esą nereikia atsiduoti tokių neigia­mų minčių įtakai. Nors tais laikais dar niekas nekalbėjo nei apie „pozityvų mąstymą", nei apie „gausos sąmonę", nei apie „konstruktyvius teiginius", tačiau E. Keisis jau nuolatos pabrėž­davo, kad „protas yra statytojas" ir kad kiekvienas žmogus pats diena iš dienos kuria „savo požiūrius ir nuotaikas". Minėtajai moteriai jis patarė štai ką:

...Dėkoju už jūsų dvyliktos [dienos] laišką. Dėkoju, kad nepagailėjote laiko ir man parašėte. Manau, kad visiškai suprantu jūsų būseną, nes ir pačiam yra tekę išgyventi lai­kotarpių, kai viskas klostėsi ne taip, kaip turėjo, kai ritausi j nežinią, o priešais šmėkščiojo tik neaiškios viltys. Vienas dalykas yra žinoti, o visai kitas - tas žinias pritaikyti kas­dienėje veikloje. Štai čia reikia pasikliauti savo išmintimi, mums tada nelieka nieko kita, kaip tik suvokti, kad mes turime savyje galią rinktis ir kad daug galime pasiekti tiesiog medituodami, arba, kaip kad parašyta Gerojoje Knygoje, ras­dami Dievą savo vidinėse šventyklose. Nes Jis taip yra pažadėjęs ir tuos savo pažadus visada vykdo - tačiau ne būdamas kažin kur išorėje, o iš mūsų vidaus, todėl įsiklausykite j tą ramų, tylų balselį, sklindantį iš savęs. Nes mums dera atminti, kad taip elgėsi visi išminčiai - ir aprašytieji Biblijoje, ir kituose šventuose raštuose.

Te tokia būna jūsų malda ir meditacija, tačiau kalbėkite jas savais žodžiais, kad ir taip: „Esu vaikas Begalinio Gy­venimo, kuris srūva manyje ir kuris pastatė tobulą šventovę man gyventi. Kai gyvenu, judu ir būvu joje drauge su Tikė­jimu ir Meile, ji saugo mane ir veda, ir budriai stebi dienomis ir naktimis. Ir todėl aš kas dieną atsinaujinu, tampu kupina Meilės, Gerovės, Sveikatos, Laisvės, proto Ramybės ir Sie­los Giedrumo. Tad dėkoju Tau, Tėve, ir būvu Ramybėje, nes visa kas yra Gerai." Kalbėkite ką nors panašaus savo žo­džiais nebūtinai kiekvieną rytą ir kiekvieną vakarą, bet taip, kad pajustumėte Jo Buvimą, ir pasikeis jūsų sveikata ir žvilgsnis į gyvenimą. Ar pabandysite elgtis šitaip?

Pranešimas apie 1268 - 1 atvejį

Skaitydamas įrašus penkiasdešimt trejų metų moteriai, kuri save vadino „visų pirma žmona ir motina", Keisis nustatė, kad jos problemas yra sukėlusi baimė, perdėta savikritika ir nuola­tinis nerimas. Keisis kalbėjo:

Kaip, klausiate, tai įvyksta potyriuose šios esybės, dabar vadinamos, arba žinomos kaip, [793]? Taip įvyksta, nes baimė, kuri yra tapusi jos potyrių dalimi, dažnai kelia tokias būsenas, kai esybė NELEIDŽIA sau džiaugtis net pačiais didžiausiais džiaugsmais. [...]

Ir esybė leidžia, kad visas tas nerimas TRUKDYTŲ jai ir neleistų džiaugtis džiaugsmais ir gražumais, ir nuostabia palaima, kuri visada yra taip netoli nuo Jo veidą trokštančių išvysti sielų.

793-2

Labai dažnai žmonės, kalbėdami apie savo asmeninį gyveni­mą, apie neramius laikus, apie nuolat kintantį pasaulį ar apie savo karmą, laikosi fatalistinio požiūrio: visa tai vyksta, ir aš nieko negaliu padaryti, kad būtų kitaip. Galima sakyti, jie, pernelyg lengvai pamiršę, kad yra bendrakūrėjai ir kad už savo likimą atsako patys, į gyvenimo įvykius reaguoja kaip aukos - štai kas itin būdinga šiuolaikinei visuomenei. Kartą Keisis, atsakydamas į vieną klausimą, šia tema net pajuokavo:

Klausimas: Ar tikėtina, kad kovo mėnesj mano sveikata bus prasta?

Atsakymas: Jei taip tikitės, tai jūsų sveikata bus prasta jau vasarj! Jei norite išvengti kovo - išvenkite, bet tada svei­kata bus prasta birželį! [...]

3564 – 1

Taigi šiandien mes įvairiausiais būdais kratomės asmeninės atsakomybės už savo gyvenimo aplinkybes: Aš nebeatsakau už visa tai, kas man nutinka. Mano gyvenimo sąlygos yra to­kios, kokias jas sukūrė kiti žmonės. Arba jos yra tokios, nes tokia yra mano karma. Kažkas man kažką padarė, todėl kal­tas yra tas kažkas. Žodžiu, dėl savo nesėkmių mes kaltiname tėvus, auklėjimą, kaimynus, visuomenę, netgi praėjusius gyve­nimus.

1936 metų liepą į Keisį kreipėsi dvidešimt dvejų metų jau­nuolis (1233 - 1). Jis norėjo sužinoti, iš kokių konkrečių pra­eityje gyvenusių giminaičių jis yra paveldėjęs pagrindinius savo būdo bruožus. Keisis jam atsakė: „Daugumą paveldėjai iš savęs, o ne iš giminaičių. Giminaičiai ir šeima - tai tik upė, kuria plaukia siela, esybė!" Taigi Keisio skaitymai perša išvadą, kad gyvenimas yra nesibaigiantis potyris ir kad mes nuolat formuo-jamės savo asmenybę.

Skaitydamas įrašus vienai namų šeimininkei, Keisis pranešė apie šiuos jos gebėjimus ir polinkius: ji moka klausytis pašne­kovo, gali įtikinti oponentus savo teisumu, sugeba suderinti Ry­tų ir Vakarų išmintį. Tą moterį dar domino, kas ją sieja su vienu sėkmingai dirbančiu verslininku. Keisis atsakė, kad kadaise jie­du valdė didelę imperiją ir dabartyje taip pat gali daug nuveikti, jeigu tik nusibrėš tinkamus tikslus ir vadovausis aukštais idea­lais. Ji taip pat pateikė Keisiui sąrašą žmonių, kurie tuo metu jai buvo svarbūs. Keisis patvirtino, kad visi jie šalia jos yra buvę ir praeituose gyvenimuose, paskui aptarė, kokią įtaką įvai­rūs tų gyvenimų įvykiai ir situacijos su tais žmonėmis turi šiai jos inkarnacijai. Išklausiusi ji riktelėjo: „Kaip nuostabu! Kaip tiksliai apsakyti praeityje susiklostę santykiai, nes ir šiandieną jie tarp mūsų yra tokie patys." (Pranešimas apie 1554 - 3 at­vejį.)

Mūsų tarpusavio santykiai yra nuolatinis procesas, kuriame dalyvaudami mes pažįstame save. Nė vienas žmogus mūsų ke­lyje neatsiduria atsitiktinai. Tos pačios sielos vis sutinka viena kitą, kad drauge tobulėtų ir galų gale taptų deramais Kūrėjo draugais. Keisis, žmonių klausiamas, kaip jiems elgtis, kai san­tykiai tampa įtempti, dažnai atsakydavo, kad gana yra padėti kitiems mažinti jų ydas ir gausinti dorybes. Atrodytų, tai yra reikalo supaprastinimas, tačiau Keisis, skaitydamas įrašus 279 - 1, pareiškė, kad ieškodamas akašos įrašuose apie individą informacijos, jis remiasi kaip tik šiuo principu.

Edgaro Keisio gebėjimai skaityti akašos įrašus bei gauti iš jų visą įmanomą informaciją buvo tiesiog unikalūs. Iš šios ne­aprėpiamos visatos duomenų bazės jis tūkstančius kartų sėmėsi žinių ir apie konkrečius asmenis, ir apie istorinius įvykius, ir apie pasaulio valstybių bei tautų ateitį. Vis dėlto buvo keli at­vejai, kai Keisiui nepavyko prieiti prie įrašų ir kai į gautas užklausas jis neatsakė.

Pavyzdžiui, Keisis negalėjo atlikti skaitymo, kuris buvo pa­skirtas 1933 metų birželio 10 dienai (355 atvejis). (Šis skaity­mas buvo sėkmingai atliktas 1933 06 13.) Vėliau Keisio pa­klausė, kodėl jis nesugebėjo gauti reikiamos informacijos iš karto. Jis atsakė (atsakymą jis gavo skaitydamas Įrašuose apie savo paties veiklą), kad įrašų skaitymas - nepaprastai delikatus procesas ir kad esama daugybės veiksnių, kurie tą procesą kar­tais daro neįmanomą. Taip atsitinka tada, kai užblokuojama ar sutrikdoma jo pasąmonės veikla. Pavyzdžiui, vienas iš tokių veiksnių esąs jo kūnas, kuris dėl įvairių priežasčių (kad ir dėl prastos savijautos) tuo metu „atsisako" paklusti komandai pa­nirti į pasąmoningą būseną. Kitas veiksnys - kambaryje skaity­mo metu esančių žmonių mintys, jeigu jos „nedera su informa­cijos tipu, klase ar pobūdžiu" (254 - 67). Kadangi informacijos gavimo procesas yra labai subtilus, o jos interpretavimas - su­dėtingas, tai pageidautina, kad šalia esantys žmonės įrašų skai­tytojui linkėtų sėkmės. O minėtuoju atveju, kaip aiškino Keisis, to nebuvę, todėl jo gebėjimas „pasiekti tą vietą, tą sferą, tą erdvę, kurioje yra įrašai", sumenkęs ir jis negalėjęs iš pirmo bandymo atsakyti į to žmogaus [355] užklausą.

Kartais E. Keisis, nors ir pasiekdavo akašos įrašus bei juos perskaitydavo, atsakyti į jam pateiktą užklausą vis viena negalė­davo. Tada jis sakydavo, kad „tai negali būti iš ten duota" arba „mes tokios informacijos neturime". Viena priežasčių, dėl ku­rios įrašai nesuteikia konkretaus atsakymo, būna ta, kad tokia informacija, kai ją sužino klausėjas, gali sutrukdyti jam pasielgti taip, kaip tuo metu diktuotų jo laisva valia. Štai ponios [1523] atvejis: įrašai nepranešė jai, kad įjos gyvenimą ketina grįžti pirmasis vyras ir kad jai teks skausmingai rinktis tarp jo ir antrojo vyro. įrašai, kaip vėliau perskaitė Keisis, sulaikė šią informaci­ją, nes „tai, kas yra duodama, neturi trukdyti esybei elgtis pagal JOS PAČIOS laisvą valią, supratimą ar nuomonę" (1523 - 11).

Informacija kartais neduodama dar ir todėl, kad esamą situ­aciją veikia pernelyg daug nuolat kintančių veiksnių. Štai vienai merginai atsakymas apie jos pasveikimo laiką negalėjo būti duo­tas dėl to, kad ją gydantys bei prižiūrintys žmonės „vis keisda­vo" jai skiriamų vaistų kiekį ir kokybę (543 - 10).

Jeigu Keisis, negalėdamas atsakyti į konkretų klausimą, tar­davo „Mes neturime informacijos", dažniausiai tai įvykdavo dėl netikslios klausimo formuluotės. Pavyzdžiui, viena namų šei­mininkė paklausė (540 - 4), kaip ji buvo susijusi su savo duk­terimi praeituose gyvenimuose. Keisis jai atsakė, kad iš akašos Įrašų apie tai jis informacijos negauna. Apie ankstesniuo­sius jos įsikūnijimus jis tegalįs pasakyti viena: kitados, Jėzaus laikais, ji gyvenusi Palestinoje ir jos vardas buvęs Naomė. Kiek vėliau paaiškėjo, kad būtent tą dalyką ir norėjo sužinoti minė­toji moteris, tačiau netiksliai ir per plačiai suformulavo klau­simą. Matyt, senasis žmogus, knygų saugotojas, suteikdavo kaip tik tą informaciją, kurios reikėdavo Keisio paslaugų prašytojams.

Teikdamas informaciją apie „laike ir erdvėje įspaustus akašos įrašus", apie jų interpretavimą bei vietą E. Keisis kalbėjo taip:

Apie jrašų vietą štai kas: tai yra konkreti vieta, kita ver­tus, jrašų esama visur. Tai yra individualizuotina informacija, kuri atsklinda iš kažkokio šaltinio turėdama kažkokią formą, kad būtų interpretuota jos prašytojo. [...]

Tada įrašai tampa tavo. Kaipgi tada, paklausite jūs, juos ima interpretuoti Edgaras Keisis? Ir iš kurgi aš žinau, kad interpretuoju tiksliai? Iš kur aš juos skaitau? Kaipgi man įmanoma interpretuoti tai, kas vyko kitose aplinkose, kito­mis kalbomis, skatinama kitokių tikslų ir troškimų ir kitaip bendraujant bei kitaip veikiant ir elgiantis? Iš kur vienas individas gauna žinių, kaip interpretuoti kitų sferų ir kitaip gyvenančio individo įrašus?

Tai yra tik kaip Jo duota dovana: „Jei klausysies manęs, mylėsiu tave ir būsiu šalia, ir padėsiu prisiminti tau visus dalykus nuo pačios pasaulio pradžios."

Ir tada, kai šaltinis yra pasirengęs suteikti visas savo žinias, atsakymas randasi taip, kaip kad sakoma šiame įsta­tyme - viduje kiekvienos esybės.

2072 – 8

Kitą kartą skaitydamas įrašus (254 - 67) E. Keisis pasakė, kad tokius skaitymus geba atlikti ne tik aiškiaregiai, - prie įrašų gali prisiliesti ir kiti žmonės, visų pirma prie tos informacijos, kuri vienaip ar kitaip liečia juos pačius ar kurią jie patys yra įrašę. Paklaustas, kaip tai įmanoma, Keisis atsakė, kad įrašų esama visa kur ir kad juose užfiksuota informacija reiškiasi per individo sąmonę ir per penkis jo pojūčius. Dar galima sakyti, kad mūsų elgsenos modeliai bei talentai ir gebėjimai lemia visa tai, ką mes parašome, pasakome ir ką pasirenkame išgirsti. Keisis tvirtino, kad visi čia paminėti dalykai, taip pat ir mūsų mintys, yra veikiami „įrašų šešėlio", o gaunamos iš jų informacijos aiškumas didele dalimi priklauso nuo to, kokie motyvai skatina tos informacijos ieškoti.

Kitam žmogui (2498 - 1) E. Keisis paaiškino, kad didžioji dalis akašos įrašuose sukauptos informacijos yra simbolių for­mos, todėl ją reikia mokėti interpretuoti. Tą teiginį Keisis iš­plėtojo, kai atliko skaitymą (1933); jis tada kalbėjo apie tai, ar akašos įrašai yra realios knygos, ar ne.

To skaitymo metu Keisis išvydo save dideliame burbule ke­liaujantį vandeniu; tuo būdu jis atvyko į tą vietą, kur visada gaudavo informaciją ir kur sutikdavo senį įrašų saugotoją. O atsakydamas į klausimą, ar knygos „realios", ar ne, Keisis pa­reiškė, kad pasąmonė gali pasitelkti bet kokius simbolius - svar­bu, kad jie padėtų nugabenti tą informaciją sąmonei, kitaip sa­kant - iš vienos sferos perkeltų į kitą. Dar Keisis pridūrė, kad, jeigu individui kaip informacijos šaltinį būtų priimtiniau regėti ne knygas, o, pavyzdžiui, gėles ar paukščius, ar laukus, tai jis tą ir regėtų. Vis dėlto didžioji pasaulio gyventojų dalis su žiniomis bei informacija sieja knygas - štai ta priežastis, dėl kurios aka-šos įrašai jiems asocijuojasi su tikromis knygomis (254 - 68).

Bėgant amžiams, daug įrašuose sukauptos informacijos apie žmogaus elgsenos bei potyrių modelius įgavo simbolių formą ir perkeliavo į literatūrą, Šventąjį Raštą pasakas bei mitus. Keisis teigė, kad tuo būdu atsiradę pasakojimai dažnai tiksliai atspindi savo kilmės ištakas ir šio pasaulio lemtį, juose yra užfiksuotos didžiosios visatos tiesos ir žmonijos archetipai - visa tai rezo­nuoja su žmogumi jo sielos lygmenyje.

Štai, tarkime, istorija apie sielą kuri kitados egzistavusi drauge su Kūrėju: ji savo laisva valia pasirinko išgyventi tokius poty­rius, kurie ugdytų jos individualumą, ir tapo žmogumi, todėl mes dabar nuolatos siekiame ir likti savimi, ir atkurti buvusį ryšį su Dievu. To ryšio atkūrimas - mūsų lemtis. Paprasčiau sakant, pradžių pradžioje mes buvome su Kūrėju, paskui pasi­klydome, tačiau visų kelionių gale vis viena grįšime į tikruosius namus. Šis modelis aprėpia mūsų kolektyvinę praeitį, dabartį ir ateitį, jis užfiksuotas akašos įrašų duomenų bazėje. Tą pačią temą mums perteikia daugybė kitų žmonių sukurtų pasakojimų - pavyzdžiui, įvairios sūnaus palaidūno versijos, Dorotės kelio­nės motyvas F. Baumo (L. Frank. Baum) knygoje Ozo šalies burtininkas, Pinokio grįžimas namo Karlo Kolodžio (Carlo Collodi) pasakoje Pinokio nuotykiai ir t. t. Kuo tiksliau pasako­jimo siužetas atspindi akašos Įrašuose saugomus žmonijos ar­chetipus, tuo greičiau tas pasakojimas užvaldo žmonių vaizduo­tę ir tampa mitu.

Kaip sakė E. Keisis, akašos įrašai nuolatos teikia žmonėms tas potyrių ir santykių kūrimo pamokas, kurios tuo konkrečiu metu yra pačios pravarčiausios ir reikalingiausios, kad siela galėtų augti ir tobulėti. Kiekvienas mūsų yra veikiamas daugy­bės stimulų, elgsenos šablonų, prieštaringų emocijų, - ir visa tai turi būti suderinta, išspręsta sielai mokantis ir bandant atsa­kyti į klausimą „Kas aš esu?". Ar šiame gyvenime tos pamokos bus išmoktos, priklauso nuo mūsų laisva valia daromų pasirin­kimų, tačiau reikia turėti galvoje štai ką: dabar neišmoktos pamokos pačiais įvairiausiais būdais kartosis kituose gyve­nimuose tol, kol mes jas pagaliau išmoksime.

Keisio skaitymai perša mintį, kad šis pasaulis tikrąja šių žo­džių prasme yra mokyklos klasė, kurios mokinius nuolatos vei­kia priežasties ir pasekmės dėsnis. Kiekvienas žmogus turi ga­limybę pažinti save ir šiame materialiame pasaulyje gyventi pagal dvasinius dėsnius. Pažinimo procesas nėra paprastas, ta­čiau jis bus ne toks skausmingas, jeigu mes gyvensime vedami dvasingo idealo. Galima drąsiai tvirtinti, kad visatos kompiute­rių sistema tarnauja mūsų interesams. įrašai padeda mums nu­sistatyti savo tikrąją tapatybę, užmegzti santykius su Dievu ir sėkmingai bendrauti su kitais žmonėmis. Kad šis procesas ne­atrodytų neįmanomas, Edgaras Keisis visiems mums priminė: įrašų esama visa kur.