Kortų Meniu
Būrimų Narystės Meniu
Mėnulio fazė
JSnowfall
snow by
1000 ir 1 Meditacija
| 503 Perduok meilę. Ši meditacija padės mums pajausti ir išreikšti meilę kitam asmeniui. Užsimerk ir medituok ties žodžiu „meilė“. Kaip tai jaučiate? Pajausk jos atspalvius, ar ji spindi? Kaip tavo kūnas atsiliepia į šį žodį? Ar jauti šilumą ar dygčiojimą? Įsivaizduok žmogų, kuriam norėtumėt išreikšti jausmus. Įsivaizduok juos apsuptus tavo meilės. Pastebėk, kokie laimingi ir saugūs jie jaučiasi. Kitą kartą išreišk jausmus, kai pamatysi tą asmenį, žodžiais, gestais arba savo buvimu. |
| Edgaras Keisis |
|
EDGARAS KEISIS Narsiausias šio amžiaus pradžios aiškiaregys, be jokios abejom buvo iš Kentukio kilęs amerikietis Edgaras Keisis (1877-1945). Iš visų aiškiaregystės atvejų Keisto fenomenas turbūt buvo pats ryškiausiu akivaizdžiausias ir labiausiai neįtikėtinas. Vaikystėje Edgaras sunkiai susirgo. Kaimo gydytojas nesitraukė mm jo lovos, tačiau berniukas vis neatgavo sąmonės. Netikėtai, nors, be abejonės, miegojo, jis aiškiu ir ramiu balsu prašneko: „Aš jums pasu k v siu, kas man yra. Man pataikė beisbolo kamuoliu į stuburą. Reiki., paruošti specialų pavilgą ir uždėti ant sprando". Tokiu pačiu bateli berniukas išvardijo augalus, kurių reikėjo pavilgui paruošti. „Skubėkit! nes gali negrįžtamai sutrikti smegenų veikla". Apstulbinti tėvai ir gydytojas dėl visa ko berniuko paklausi Vakarop karštis sumažėjo. Kitą dieną Edgaras atsikėlė sveikas. h. nieko neprisiminė ir nieko nenutuokė apie daugelį tų augalų, kuriuos buvo išvardijęs. Taip prasidėjo viena iš pačių įdomiausių medicinos istorijų. Mažai ragavęs mokslo, ne visada norėjęs pasinaudoti save dovana, be galo išgyvenęs, kad jis-„ne toks kaip visi", Keisis, kaimu vaikinukas iš Kentukio, būdamas hipnozės būsenoje, išgydė daugiau nei 15 tūkst. ligonių. Beje, visi šie atvejai yra užfiksuoti dokumentuose. E.Keisis dirbo žemės ūkio darbininku dėdės fermoje, paskui -Chopkinsvilio knygyno pasiuntinuku, pagaliau įsigijo mažą fotoprekių parduotuvę, tačiau likimas lėmė jam prieš savo valią tapti „gydytoju". Vaikystės bičiulis Alis Leinas ir sužadėtinė Gertrūda visomis išgalėmis stengėsi įtikinti jį, beje, ne vaikydamiesi tuščios garbės, o puikiai tai suvokdami, kad jis, turėdamas tokią dovaną, privalo padėti kenčiantiems. Alis Leinas buvo liguistas, nuolat sirguliavo. Jis vos paėjo. Keisis leidosi užmigdomas ir apibūdino jo ligą, nurodė, kaip ją. gydyti, o paskui atsibudęs kliegė: „Tai neįmanoma! Aš nesu net girdėjęs pusės tų žodžių, kuriuos tu užrašei! Negerk šitų vaistų-jie pavojingi! Aš apie gydymą nenutuokiu, tai-kažkokia magija!" Jis nenorėjo daugiau matyti Alio ir užsidarė savo parduotuvėlėje. Po aštuonių dienų Alis išlaužė parduotuvėlės duris - jautėsi toks stiprus kaip niekada. Ši žinia apskriejo visą miestelį, daugelis žmonių norėjo išgirsti E.Keisio konsultaciją. Tačiau jis spyriojosi: „Aš negaliu gydyti žmonių vien todėl, kad per miegus kalbu". Galiausiai jis sutiko, bet su sąlyga, jog nematys pacientų, kad nepasiduotų jų įtakai, jog seansuose dalyvaus gydytojai ir jis už konsultacijas negaus nė cento, nė mažiausios dovanėlės. Diagnozes ir receptus Keisis diktuodavo dalyvaujantiems seansuose žmonėms, pats būdamas hipnozės būsenoje. Edgaras išmoko užhipnotizuoti save pats. Štai ką jis tuo metu jausdavo: „Patogiai atsigulęs, abu delnus uždedu ant galvos — ant tos vietos, kur, kaip sako, yra „trečioji akis", ir meldžiuosi. Keletą minučių guliu, kol sulaukiu „signalo" - baltos šviesos, kartais su auksiniu atspalviu, blyksnio. Tai reiškia, kad kontaktas užsimezgė. Išvydęs šviesą, perkeliu delnus ant pilvo, ten, kur yra saulės rezginys. Mano akys visą šį laiką atmerktos. Kvėpavimas darosi lygus ir gilus - diafragminis. Po kelių minučių akys užsimerkia. Tada, kaip man sako, aš atsakinėju į klausimus." E.Keisio diagnozės ir receptai buvo tokie tikslūs ir veiksmingi, kad visi gydytojai kaip vienas tvirtino: tai išsilavinęs jų kolega, besidangstantis žiniuonio kauke. Keisis kasdien surengdavo po du seansus. Ne, jis nebijojo, kad pervargs, - pabusdavo visiškai pailsėjęs. Tačiau Keisis norėjo likti fotografu. Ir nesistengė įgyti medicinos žinių. Jis nieko neskaitė, taip ir liko paprastas vaikinas, turįs kaimo mokyklos atestatą. Keisis nemokėjo jokios kitos kalbos, tik gimtąją, anglų. Kartą iš Palermo jam atėjo laiškas, parašytas italų kalba. Laišką Keisiui išvertė. Norėdamas atsakyti į laišką, Edgaras užhipnotizavo save, kaip paprastai darydavo tokiais atvejais, ir „prakalbo" itališkai. Šia kalba jis padiktavo savo atsakymą, kuris čia pat buvo užrašytas. Kitą dieną, atsakydamas korespondentui iš Vokietijos, Edgaras Keisis transo būsenoje „prakalbo" nepriekaištinga vokiečių kalba. Ir tai ne vieninteliai faktai. Beje, kiekvienas toks atvejis buvo užrašomas, jį savo parašais patvirtindavo seanse dalyvavę liudininkai ekspertai. Nieko.nepaisydamas, Keisis nesiliovė drovėjęsis savo keistų sugebėjimų. Tačiau kai nutarė atsisakyti savo seansų, jis apkurto. Amerikos geležinkelio magnatas Džeimsas K.Endrius taip pat atva¬žiavo konsultuotis. Keisis išrašė jam daugybę vaistų, tarp jų kažkokį muskato ir šalavijų vandenį. Šių vaistų neturėjo nė viena vaistinė. Endrius spausdino skelbimus medicinos žurnaluose, tačiau veltui. Kito seanso metu Keisis padiktavo vaistų sudėtį, paminėdamas be galo retai vartojamus komponentus. Pagaliau Endriui parašė jauna paryžietė gydytoja. Tai jos tėvas, taip pat gydytojas, sukūrė muskato ir šalavijų vandenį, tačiau jau prieš penkiasdešimt metų liovėsi jį skyręs ligoniams. Tačiau prancūzo sukurtų vaistų sudėtis visiškai atitiko Keisio padiktuotąją. Keisio veikla susidomėjo vietinės gydytojų profesinės sąjungos sekretorius Džonas Blekbemas. Jis sudarė komitetą iš trijų narių, kurie dalyvaudavo visuose seansuose. Amerikos gydytojų Generalinė asociacija pripažino Keisio gabumus ir oficialiai jam leido teikti „psichologines konsultacijas". E.Keisis vedė. Kartą jo aštuonmetis sūnus Hjugas Linas žaisdamas su degtukais susprogdino namie laikytas magnezijos atsargas. Specialistai prognozavo, kad po kiek laiko berniukas visiškai apaks, ir pasiūlė pašalinti vieną akį. Išsigandęs Keisis pats ėmėsi gydyti sūnų. Transo būsenoje jis padiktavo, kad operacijos daryti nėra reikalo, ir paskyrė dvi savaites akis vilgyti tanino rūgšties tirpalu. Specialistai tokį gydymą pavadino beprotyste. Tačiau Keisis, nors ir labai abejodamas, vis dėlto neišdrįso nepaklusti savo balsui. Po penkiolikos dienų Hjugas Linas pasveiko. Kartą, baigęs konsultaciją, Keisis tęsė seansą ir padiktavo dar keturis labai tikslius paskyrimus. Niekas nesuprato, kam jie skirti. Viskas paaiškėjo po 48 valandų, kai atvyko keturi kiti ligoniai. Vieno seanso metu jis paskyrė vaistus, kuriuos pavadino „koridotu", ir pasakė laboratorijos Čikagoje adresą. Ligonio artimieji paskambino ten telefonu. ,,Kaip jūs galėjote išgirsti apie koridotą? - išgirdo jie atsakymą. Jo dar nėra vaistinėse! Mes ką tik patikslinome šio vaisto sudėtį ir sugalvojome pavadinimą!" Gebėjo Keisis ir pranašauti. Jis tiksliai nuspėjo, kad 1929 m. Volstrite įvyks autokatastrofa, bus išrasti lazeriai, žmoniją pasieks senoviniai rankraščiai, o 10-ojo dešimtmečio pradžioje žlugs komunistų režimas Rusijoje. Jis regėjo globalinę katastrofą, kuri įvyks dvidešimtojo amžiaus pabaigoje dėl „poliarinio poslinkio" (Žemės ašies pasislinkimo). Jo regėtas siaubingas žemės drebėjimas JAV Vakarų pakrantėje ir potvyniai Niujorke, Japonijoje, kai kuriuose Vakarų Europos rajonuose sutampa su kompiuterių apskaičiuotais „globalinio atšilimo" padariniais, ir tai kelia nerimą. Tikėdami 1940-aisiais E. Keisio išpranašautu Atlantidos (pranašas tikėjo, kad ten jis gyveno ankstesniame gyvenime) atgimimu, kai kurie jo gerbėjai 1968 metais batiskafu nusileido į vandenyno dugną, kad savo akimis pamatytų, kaip iŠ gelmių pakils žemynas. Šito jie nepamatė, tačiau išvydo masyvių tašytų plytų, sveriančių po 80 tonų, kelią, kuris net 610 m driekėsi vandenyno dugnu ties Bimini ir Bahamų salomis. Jie tiki, kad rastos plytos-tai Atlantidos didžiosios šventyklos griuvėsiai. Keisis, susirgęs nepagydoma liga, apie kurią žinojo tik jis, mirė 1945 m. sausio 5 d., tą valandą, kurią buvo iš anksto numatęs: „Penktą valandą vakaro aš visiškai pagysiu"... Jis taip ir neišsiaiškino paslapties, kuri slėgė jį visą gyvenimą. Kartą miegantis Keisis buvo paklaustas, kaip jis „veikia". Keisis atsakė (pabudęs kaip visada nieko neatsiminė), kad jis gali užmegzti kontaktą su kiekvieno gyvo žmogaus protu ir pasinaudoti jo ar net kelių žmonių protų turima informacija susirgimams diagnozuoti ir ligoniams gydyti. Tai, matyt, buvo ypatingas protas, kuris prabusdavo Keisiui nugrimzdus į transo būseną ir pasitelkdavo visą žmonijos išmintį kaip biblioteką, mažų mažiausia šviesos ar elektromagnetinių bangų greičiu. Tačiau mes neturime teisės vienaip ar kitaip aiškinti Edgaro Keisio fenomeno. Žinome tik viena-tai, kad mažo miestelio fotografas, nepasižymintis nei smalsumu, nei išsilavinimu, galėjo panorėjęs atsidurti tokioje būsenoje, kurioje jo protas veikė kaip genialaus gydytojo arba, tiksliau, kaip visų pasaulio gydytojų protas. 1931 m. Edgaras Keisis įkūrė „Tyrinėjimų ir švietimo asociaciją". Po tėvo mirties estafetę perėmė Hjugas Keisis, įkūręs „Miegančio pranašo šalininkų draugiją". 8-ojo dešimtmečio viduryje ši draugija turėjo 13 tūkst. narių, žinoma, be tų tūkstančių žmonių iš kitų grupių, kurios irgi tyrinėja Keisio aiškiaregystes. Su kai kuriomis aiškiaregystėmis leidžiama susipažinti tik draugijos nariams. Virdžinijos Byče įsikūręs Edgaro Keisio fondas, kuriame dirba gydytojai bei psichologai, lig šiol analizuoja užrašus. Nuo 1958 m. Amerikos vyriausybė skiria daug lėšų aiškiaregystės problemoms |
